Geltonosios dėmės degeneracija

Tai fiziologinė dėl senatvinių procesų geltonosios dėmės (akies tinklainės vieta, garantuojanti aštrų regėjimą) nykimas. Tai pagrindinė aklumo priežastis senyvo amžiaus asmenims išsivysčiusiose šalyse. Akiplotis, t.y., erdvė, kurią mato nejudanti akis, nesutrinka (tai yra periferinis regėjimas), o centrinio regėjimo netenkama – akies sugebėjimas skirti daiktų kontūrus. Tokio pažeidimo metu sergantieji paprastai gali išlaikyti nepriklausomą gyvenimo būdą.  

Geltonosios dėmės degeneracija skirstoma į „sausą“, kai regėjimas blogėja lėtai, bei „šlapią“, kai naujų kraujagyslių augimas po tinklaine ir skysčių pritekėjimas ar kraujosruvos sukelia staigų regos suprastėjimą. Dažniausiai pasitaiko lėtai prastėjanti rega, kai trinka centrinis regėjimas (sunku skaityti, atpažinti toliau esančius daiktus). Kai regėjimas staigiai suprastėja, sergantieji neretai skundžiasi tiesių linijų iškraipymu (pvz, spausdintas šriftas atrodo išlenktas).  

Akių gydytojas atlieka fluorescencinę angiografiją ir optinę koherentinę tomografiją. Tai patikimi ir svarbiausi tyrimai, pasirenkant gydymo taktiką ir įvertinant jo efektyvumą.  

Rekomenduojamos didelė dozės antioksidantų, vitaminų ir mineralų, - tai vieniems stabdo geltonosios dėmės degeneraciją. Kam tai neefektyvu, taikomos refrakcijos korekcijos, specialios kuo daugiau regėjimo funkciją išsaugančios priemonės. „Šlapios“ geltonosios dėmės degeneracijos atveju taikomas kraujagyslių endotelio augimo faktorių inhibitorių (slopintojų) injekcijos į stiklakūnį (ranibizumabas). Tai kartojama kas mėnesį. Apie 95% sergančiųjų yra išsaugomas regėjimas, o trečdaliui pagerėja net trimis eilutėmis.