Parkinsono liga

Šią ligą 1817 m. visiškai aprašė ir pasiūlė pavadinti Parkinsono liga neurologas J.M.Charcot. Tai lėtinė progresuojanti neurodegeneracinė liga, kuri pasireiškia ramybės tremoru (drebėjimu), sulėtėjusiais judesiais, sustingimu, posturaliniu nestabilumu (posturalinis – vertikalios padėties). Ligos pagrindinė priežastis – dopamino trūkumo nervų sistemoje, kuris atsakingas už nervinių impulsų sklidimą. Ligos etiologija – apie 90% atvejų – sporadiniai (giminėje, šeimoje suserga vienas narys, nepastebima paveldėjimo). Pats svarbiausias rizikos veiksnys – amžius, kiti – gausus pesticidų ir herbicidų naudojimas, sunkieji metalai, smalkės, patirtos galvos traumos, paveldimumas pastebimas apie 10% ligos atvejų. Rūkantiems ar anksčiau rūkiusiems liga išsivysto rečiau. Ji vienodai paplitusi visame pasaulyje ir visose etninėse grupėse. Sergamumas – 0,3%, o tarp vyresnių nei 65m. – sergamumas siekia iki 3%. Vyrai ir moterys serga beveik vienodai, daugiausiai - baltaodžiai, mažiausiai – juodaodžiai.   Simptomai Ramybės drebulys (atliekant judesį, miegant išnyksta) sulėtėję judesiai – sunkūs žingsniai, kritimas į priekį/atgal, nes dėl mažų žingsnių negali staigiai atstatyti pusiausvyros; vaškinis rezistentiškumas (lankstant galūnę, ji kietėja), išnyksta mimika, dėl to pasireiškia seilėtekis, mažiau ir lėčiau kalbama, padidėja prakaitavimas, būdingas žemas arterinis kraujospūdis, šlapinimosi sutrikimai, depresija, miego sutrikimai, demencija  kritęs intelekto koeficientas, silpnaprotystė).   Diagnostika ir gydymas Remiamasi neurologo išvardintais simptomais, surinkta anamneze bei fiziniu ištyrimu. Pagrindinis vaistas – levodopa, kuri duoda gerą atsaką. Kiti medikamentai – dopamino agonistai, anticholinerginiai vaistai ir kt. Taip pat taikoma kineziterapija, ergoterapija logopedinė terapija.