Paieškos rezultatai:
Prašome, išjungti reklamos blokavimą savo naršyklėje ir perkrauti šį puslapį.
Perkrauti puslapįTai infekcinė virusinė liga, vaikams pasireiškianti odos bėrimu, suaugusiems – ūmia aplastine krize, sąnariu pakenkimu, užsikrėtus nėščiai moteriai – sunkus vaisiaus pakenkimas.
Parvovirusinė infekcija (arba kitaip – infekcinė eritema) – liga, kurios akivaizdžiausi simptomai vaikams – veido odos, o vėliau – ir viso kūno bėrimas; suaugusiesiems – staigus hemoglobino kiekio sumažėjimas iki pavojingos gyvybei ribos, sąnarių būklės pablogėjimas; užsikrėtus nėščiajai, liga gali stipriai paveikti vaisių.
Parvovirusinės infekcijos sukėjas yra B19 parvovirusas, priskiriamas Parvoviridae virusų šeimai.
Šia liga įprastai serga 3–15 metų vaikai, dažniausia užsikrečia pradinių klasių mokiniai, bet infekcijos atvejų pasitaiko ir tarp suaugusiųjų.
Nors daugiausia infekcinės eritemos atvejų fiksuojama žiemą ir pavasarį, tačiau virusas aktyviausias orams šylant, tad tuo metu gali kilti ligos protrūkių. Tačiau pavienių parvovirusinės infekcijos atvejų pasitaiko bet kuriuo metų laiku.
Kas tie Parvovirusai?
Parvovirusai yra vieni mažiausių DNR virusų, infekuojančių žinduolių ląsteles. Parvovirusas B19 yra patogeniškas žmogui ir paplitęs visame pasaulyje.
Jis plinta oro lašelių būdu, galimas perdavimas per kraują ar jo produktus. Tiriant šį virusą, išaiškinta nemažai ligų, kurias jis sukelia. Normalų imunitetą turintiems vaikams tai infekcinė eritema, suaugusiems, dažniau moterims, poliartropatija.
Pacientams, sergantiems hematologinėmis ligomis, ši infekcija gali sukelti laikinąją aplastinę krizę, o turintiems imunodeficitą – lėtinę anemiją ar eritroblastopeniją.
Nustatyta, kad parvovirusas B19 pavojingas ir nėščiosioms – vaisiui gali išsivystyti įgimta anemija, vandenė arba ištikti vaisiaus mirtis. Gydymo dažniausiai neprireikia, nebent pasireiškia rimtesnės ir retesnės viruso formos. Vakcinos nuo parvoviruso B19V infekcijos nėra.
Kaip užsikrečiama parvovirusine infekcija?
Užsikrečiama šiais būdais:
Kam parvovirusinė infekcija yra pavojingiausia?
Didesnė rizika užsikrėtus šia infekcija kyla:
Parvovirusinės infekcijos simptomai
Maždaug ketvirtadalis ligos atvejų pasireiškia be jokių simptomų.
Simptomai vaikams:
Simptomai suaugusiems:
Užsikrėtus suaugusiam asmeniui, įprastai bėrimų neatsiranda.
Būdingi panašūs į nedidelį peršalimą simptomai (sloga, gerklės, galvos skausmas, neaukšta temperatūra).
Sąnarių skausmas.
Parvovirusinės infekcijos gydymas
Galima duoti vaistus nuo alergijos Tavegyl arba Zyrtec, jeigu nėra papildomų simptomų be bėrimo.
Specifinio parvovirusinės infekcijos gydymo nėra, įprastai taikomas simptominis gydymas. Daugeliu atvejų susirgus vaikui ligos eiga yra lengva, tad ligonio neprireikia gydyti stacionare, o infekcija praeina savaime.
Jei nustatytas imuniteto nepakankamumas, gali būti skiriama specifinių antikūnų prieš šią infekciją.
Jeigu nustatyta, kad organizme stipriai sumažėjo hemoglobino lygis, gali prireikti perpilti kraują (net ir gimdoje esančiam vaisiui).
Parvovirusinės infekcijos komplikacijos
Vaikams įprastai komplikacijų nekyla.
Dažniausia pasitaikanti parvovirusinės infekcijos komplikacija suaugusiems žmonėms – pažeidžiami riešų, čiurnų ir kelių sąnariai.
Jeigu infekcine eritema užsikrėtė nėščioji, rizika, kad infekciją ji perduos ir vaisiui, siekia apie 30 proc. Didžiausia galima komplikacija (5–10 proc. visų atvejų) – vaisiaus žūtis. Jeigu vaisius išgyvena, gali išsivystyti vaisiaus vandenė, sunkios formos anemija, hepatitas, širdies raumens uždegimas bei nepakankamumas.
Parvovirusinės infekcijos profilaktika
Vakcinos nuo šios infekcijos nėra, o persirgus įgyjamas ilgalaikis imunitetas.
Kadangi ji pavojinga nėščiosioms, joms rekomenduojama ypač vengti kontakto su bėrimų ir peršalimo ligų simptomų turinčiais vaikais.
Įtariant, kad vaikas serga infekcine eritema, kurį laiką jam reikėtų vengti eiti į kolektyvą – darželį ar mokyklą.
Infekcijos plitimą kiek pristabdo asmeninė higiena: dažnas ir kruopštus rankų plovimasis, čiaudėjimo ir kosėjimo etiketo laikymasis ir pan.
Nėštumas ir parvovirusas B19
Pirmą kartą parvovirusai buvo aptikti 1975 m. elektroninės mikroskopijos metodu. Parvoviridae yra maži, vienos grandinės DNR virusai, kurie aptinkami tiriant įvairių rūšių gyvūnus. Žmogaus parvovirusas B19 (PVB19) yra vyraujantis parvovirusų sukėlėjas žmonėms. Normalios imuninės sistemos suaugusiems PVB19 infekcija dažniausiai būna lengvos formos arba besimptomė. PVB19 infekcija yra dažna vaikų liga. Retais atvejais ūminė PVB19 infekcija nėštumo metu gali sukelti persileidimą arba vandenę hidrops fetalis.
Antikūnai prieš PVB19 randami 30–60% suaugusiųjų. Antrinio užsikrėtimo dažnis buitiniams kontaktams gali siekti iki 50%, o imliam asmeniui, turėjusiam sąlytį su PVB19 klasėje užsikrėtimo rizika apie 20–30%. 35–53% nėščiųjų turi anti-PVB19. Nėščios moterys, neturinčios antikūnų prieš PVB19, yra tokios pat imlios infekcijai kaip ir bet kuris kitas suaugęs žmogus. Ūmios PVB19 infekcijos dažnis nėštumo metu yra 3,3–3,8%, ši rizika skiriasi tarp skirtingų profesijų atstovų, pvz., vieno tyrimo metu didžiausias užsikrėtimo dažnis buvo tarp mokytojų (16%) bei vaikų darželių darbuotojų ir namų šeimininkių (po 9%).
PVB19 sukelia infekcinę eritemą (erythema infectiosum). Vaikams būdinga „nupieštų skruostų“ veido išvaizda ir „nėrinių“ eriteminis bėrimas ant liemens ir galūnių. Nors bėrimas gali pasireikšti ir suaugusiesiems, tačiau jis nėra toks dažnas kaip vaikams, o „nupieštų skruostų“ išvaizda pasitaiko retai. Vaikams ir suaugusiesiems prieš atsirandant bėrimui nuo 1 iki 4 dienų gali pasireikšti sisteminiai simptomai.
Suaugusiesiems dažniausiai gali pasireikšti artropatija, pažeidžianti rankų, riešų, kelių ir čiurnų sąnarius. Sąnarių simptomai suaugusiesiems taip pat gali pasireikšti prieš bėrimo atsiradimą. Artropatija paprastai trunka 1–2 savaites. Nepažeistos imuninės sistemos vaikams, suaugusiems, įskaitant ir nėščiąsias, klinikinė ligos eiga paprastai būna savaime praeinanti.
PVB19 viremija prasideda praėjus 6 dienoms po kontakto ir trunka vieną savaitę. Užsikrėtęs asmuo yra užkrečiamas prieš pasireiškiant simptomams. PVB19 galima aptikti kraujyje ir išskyrose praėjus 5–10 dienų po kontakto. Imunokompetentinės būklės pacientai greičiausiai nėra užkrečiami prasidėjus su PVB19 susijusiam bėrimui, artralgijoms ar artritui. Asmenys, kuriems aptinkami anti-PVB19 IgG laikomi įgijusiais imunitetą, tačiau retais atvejais galimas pakartotinis užsikrėtimas.
Virusas nelaikomas teratogenišku, tačiau vis daugiau mokslo žinių randasi apie intrauterininės infekcijos mechanizmus ir pasekmes bei galimas pasekmes naujagimio vystymuisi. Nepaisant to, kad PVB19 yra pripažintas fetotropiniu veiksniu, galinčiu sukelti vaisiaus netektį, PVB19 tyrimas nėra įprastai įtraukiamas į nėščiųjų ar gimdyvių priežiūros tyrimus, todėl gali būti, kad vėluojama gydyti PVB19 infekcija lemia komplikuotą nėštumą. Anemijos ir vaisiaus vandenės rizika yra didesnė, kai moterys PVB18 užsikrečia pirmoje nėštumo pusėje. Vaikams, išgyvenusiems PVB19 sukeltą vaisiaus vandenę, gali padidėti neurologinio vystymosi sutrikimų rizika.
Nėščia moteris, kurios PVB19 IgG (-) ir PVB19 IgM (-) yra imli infekcijai, ypač jei ji bendrauja su mažais vaikais, o bendruomenėje yra PVB19 atvejų. Intraveninis imunoglobulinas (IVIG) buvo naudojamas ūminei PVB19 infekcijai gydyti imunodeficitiniams suaugusiesiems ir ŽIV užsikrėtusiems vaikams. Tačiau yra tik vienas pranešimas apie jo panaudojimą vaisiaus gydymui. Atsižvelgiant į ribotus turimus duomenis, šiuo metu IVIG vartoti nėštumo metu nerekomenduojama.
Vandene sergančio kūdikio priežiūra gimdymo palatoje ir po gimdymo: kai tik įmanoma, vandene sergantį kūdikį pagimdžiusios moters priežiūra turėtų būti vykdoma tretinio lygio SPĮ, kurioje dirba asmenys, turintys patirties prižiūrint sergančius naujagimius. Kaip ir visų didelės rizikos gimdymų atveju, vandene sergančio kūdikio gimdymas reikalauja koordinuotų akušerio, perinatologo ir neonatologo komandos pastangų, kad būtų optimizuoti nėštumo ir gimdymo rezultatai. Tokių kūdikių gaivinimas dažnai būna sudėtingas, todėl patartina iš anksto pasiruošti.
Gydymas po gimdymo priklauso nuo kūdikio gestacinio amžiaus, kitų susijusių būklių (pvz., kvėpavimo sutrikimo) ir ligos sunkumo. Kūdikiams, sergantiems sunkia anemija ir širdies ir kraujagyslių sistemos nestabilumu, gali būti naudinga izovolumetrinė arba dalinė eritrocitų transfuzija. Siekiant išvengti vaisiaus mirties dėl sunkios anemijos, gali būti perpilama eritrocitų masė. Kūdikio su vandenegimdymas turėtų būti atliekamas tretinio lygio SPĮ, turinčioje naujagimių kritinės būklės priežiūros patirties. Siekiant palengvinti reanimaciją, perinataliniu laikotarpiu gali prireikti drenuoti vaisiaus ascitą ar pleuros ertmę. Po gimdymo minėtiems kūdikiams paprastai reikalinga mechaninė ventiliacija.
