Vaikas nenusėdi vietoje. Ar tai hiperaktyvumo požymiai, kada galima įtarti pernelyg didelį vaiko aktyvumą ir kokios to priežastys?

Jis nenusėdi nė minutės, jis nuolat sukinėjasi, jis nuolat tauškia… kaip dažnai taip apibūdinate savo vaiką? Kas tai – jo būdas ar diagnozė? Hiperaktyvus vaikas nėra tai, ką gali patys tėvai nustatyti savo vaikui. Tai sutrikimas, kurį, deja, įprasta klijuoti dažnam mažyliui, bet iš tiesų jis nustatomas gana retai.

Hiperaktyvumas (ADS), yra pernelyg didelis, išskirtinis vaiko aktyvumas. Jis priskiriamas lėtiniams sutrikimams, prasidedantiems dar vaikystėje. Jau kūdikystės periodu hiperaktyvūs vaikai dažniausiai būna itin irzlūs, daugiau verkia, blogai miega. Statistika rodo, kad keturi iš penkių vaikų, kuriems patvirtinamas hiperaktyvumas, yra berniukai.

Hiperaktyvumas, arba aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) įtariamas tuomet, kai vaikas patiria sunkumų dėl savo didelio motorinio aktyvumo, sutrikusios dėmesio koncentracijos bei impulsyvumo. Svarbu tai, kad minimi požymiai turi pasireikšti ne vienoje, bet bent dvejose aplinkose – pavyzdžiui, ne tik mokykloje, t. y. esant ugdymosi procese, bet ir namuose, laisvalaikio metu. Šie vaiko elgesio pakitimai neišnyksta ilgiau nei šešis mėnesius ir pastebimi dar ikimokykliniame amžiuje.

Hiperaktyvumo priežasčių yra daug ir jos labai įvairios

Dar šeštajame–septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje specialistų pradėtas naudoti terminas „minimali smegenų disfunkcija“. Argumentuota tuo, kad nerandama stambesnių, ryškesnių struktūrinių centrinės nervų sistemos pakenkimų, tačiau būdingas neurocheminis ir neurofiziologinis sutrikimas. Minėti vaiko smegenų funkcijos sutrikimai gali atsirasti dėl nėštumo ar gimdymo patologijos, tokios kaip priešlaikinis gimdymas (randama stipri sąsaja tarp neišnešiotumo lygio bei ADS tikimybės), neteisinga ar nepakankama nėščiosios mityba, medikamentų vartojimas ar rūkymas, alkoholio, kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimas nėštumo metu, sunkus gimdymas.

Pastebima, kad daug lemia genetika – jei bent vienas iš tėvų turėjo hiperaktyvumo sutrikimą, tai labai tikėtina, kad jis pasireikš ir vaikui. Taip pat kai kuriais atvejais pernelyg didelį vaiko aktyvumą lemia įvairūs smegenų pakitimai, atsiradę dėl priešlaikinio ar itin sunkaus gimdymo, pavojingų medžiagų vartojimo nėštumo metu ir kitų priežasčių. Svarbų vaidmenį vaiko elgesiui turi netinkamas auklėjimas (dažnai pakeliamas balsas, psichologinio ir fizinio smurto naudojimas, vaiko poreikių nepaisymas) ir nesaugi namų aplinka, kurioje gausu konfliktų, propaguojami žalingi įpročiai, nesuteikiamas saugumo jausmas. Manoma, kad itin didelę įtaką turi vaiko mityba – jei vaiko valgomuose maisto produktuose gausu įvairių maisto priedų, konservantų, dažų, cukraus, saldiklių, tuomet tai neabejotinai gali sukelti sunkiai valdomą vaiko elgesį. 

Vaiko elgesio požymiai, bylojantys apie galimą hiperaktyvumą

Hiperaktyvumą galima įtarti, jei būdinga didelė dalis toliau nurodytų vaiko elgesio požymių ir jie trunka ilgiau nei pusę metų (šešis mėnesius). Tikslią diagnozę nustatyti gali tik gydytojas, tačiau tėvai ir globėjai atsakingi už kreipimąsi į sveikatos priežiūros specialistą ir pagalbos suteikimą laiku ne tik dėl savo, bet ir dėl vaiko gerovės. Hiperaktyviems vaikams būdingi elgesio požymiai:

• Vaikas negali ramiai sėdėti net tuomet, kai to prašoma.
• Jis nenustygsta vietoje, nuolat aktyviai judina galūnes.
• Vaiko dėmesį labai lengvai nutraukia bet kokie aplinkos dirgikliai.
• Jis negali sukaupti dėmesio žaidžiant ar atliekant įvairias užduotis ir dažnai nutraukia dar nebaigtus užsiėmimus, imasi kelių veiklų vienu metu ir nei į vieną jų nesutelkia pilnaverčio dėmesio.
• Vaikas žaidžia pernelyg triukšmingai ar ypatingai daug kalba ir, atrodo, dažnai net negirdi, kas jam sakoma.
• Jis nutraukia kitų vaikų žaidimus arba negali kantriai sulaukti savo eilės; nesugeba tinkamai įsilieti į komandinius žaidimus.
• Vaikas elgiasi nesaugiai, pats to net nesuprasdamas ir dažnai sudaro savo gyvybei pavojingas situacijas – bėga link vandens telkinių, į judrią gatvę ar greitai kopia slidžiais laiptais.
• Jis pameta įvairius mokyklai skirtus daiktus, dėl tos priežasties dažnai ir karštligiškai jų ieško.
• Vaikas nesugeba ramiai bendrauti, atsakinėja į klausimus per anksti ir pertraukinėja pašnekovus. 

Ar tai išgydoma diagnozė?

Vaikui augant, didėjant savikontrolės kiekiui, simptomų ryškumas dažniausiai mažėja, tačiau visiško asmenybės bei elgesio pokyčio tikėtis tikrai negalima – ADS simptomai yra individualaus vaiko smegenų funkcionavimo pobūdžio pasekmė. Nepaisant to, net ir patyręs didelių sunkumų mokykliniais metais, asmuo vėliau gali pats sau padėti suaugusiojo amžiuje, žinodamas savo sutrikimo bruožus, provokuojančius veiksnius, galimą pagalbą.

Kaip tėvai turėtų elgtis su hiperaktyviu vaiku?

Specialistai vadovaujasi nuomone, kad labai svarbu yra vyraujantis teigiamas emocinis tonas santykiuose su vaiku (rekomenduojamas ir tėvams, ir mokytojams). Neretai, tėvams pavargus, nepastebimai galime pradėti girdėti per daug „ne“ – „nedaryk“, „negeras“, „negražiai“ ir t. t. Kadangi hiperaktyvūs vaikai yra linkę į antrinius emocinius sunkumus dėl patiriamos nuolatinės sudėtingesnės adaptacijos, ypač svarbu prisidėti prie vaiko savivertės auginimo, teigiamo savęs suvokimo formavimo – vaikui žinant ne tik savo sunkumus, bet pranašumus. Kitas svarbus momentas yra tas, kad ne tik ugdymosi procese, bet ir namuose privalomas nuoseklumas bei struktūra, aiški priežasčių ir pasekmių sistema, principas „pirmiausia darbas, po to malonumas“, veiklų iki galo pabaigimas prieš pradedant naujas. Esant blaškiam girdimajam dėmesiui, rekomenduojama vaiką daugiau liesti, naudoti gestus, gaudyti jo akių kontaktą, tai yra, naudotis regimuoju kanalu ar judesiais kartu su verbaline informacija, kuri gali „praslysti“ pro vaiko ausis visai ne dėl jo paties kaltės.

Vaiko hiperaktyvumas kelia riziką jo ateičiai

Hiperaktyvūs paaugliai, nors ir nebepatiria tokių ryškių sunkumų kaip pradinės mokyklos metu, lyginant su savo bendraamžiais gali atrodyti emociškai nesubrendę, dėl to neretai geriau sutaria su jaunesniais vaikais ar su tais suaugusiais, kurie toleruoja jų elgesį ir nekelia didesnių reikalavimų savikontrolei. Augant kyla pavojus impulsyviam, delinkventiniam (nusikalstamam) elgesiui, piktnaudžiavimui psichoaktyviomis medžiagomis, dėl patiriamų adaptacijos sunkumų gali prasidėti nerimo, nuotaikos sutrikimų, dėl nuolatinio sudėtingo prisitaikymo būdinga savivertės stoka. ADS turintys asmenys delsia užbaigti pradėtus darbus, ypač, kai darbas reikalauja pastangų ir laiko, tad gali patirti ryškių sunkumų studijų, darbo proceso metu. Tačiau jų išskirtinės savybės, tokios kaip energingumas, užsidegimas, iniciatyvumas, fizinis pajėgumas, sportiniai gebėjimai, gali lemti tam tikrų profesijų (pavyzdžiui, kūrybinės, sporto srities) pasirinkimą bei labai sėkmingą prisitaikymą. Kitaip tariant, net ir buvęs pats triukšmingiausias peštukas gali užaugti labai sėkmingu, kūrybingu bei aplinkinių dėl savo energingumo mėgstamu asmeniu.