Įgimta šleivapėdystė

Tai fiksuota pėdos deformacija, kuriai būdingas kulno pakilimas, pėdos dalies sutrumpėjimas, jos atgręžimas ir nukreipimas į vidų. Ja serga 1 iš 500 naujagimių, apie 50% atvejų ji būna abipusė, daugiau pasitaiko berniukams. Ligos etiologija nežinoma. Manoma, kad ji išsivysto dėl gimdos sienos spaudimo į išorinę pėdos dalį dėl nenormalaios vaisiaus padėties, mažo vaisiaus vandenų kiekio ir kt. Taip pat manoma, kad tai gali sukelti nervų ir raumenų ligos, sklaidos ydų dėl genų patologijos. Šleivapėdystė gali būti struktūrinė ir funkcinė. Pagal sunkumą akirstoma į I-III tipus. Sunkumas nustatomas ir pagal požymius, vertinamas balais (gera pėda – iki 5 balų, sunkiausias tipas – 250 balų).  

Šleivapėdystės požymiai – pėdos pritraukimas (addukcija) ir sulenkimas (fleksija) su kulnakaulio varus padėtimis. Taip pat būdingas pagilėjęs išilginis pėdos skliautas, perlenktas padas, pėda equinus padėtyje (kaip arklio kanopa). Blauzda būna plonesnė ir mažesnė. Negydant tokios patologijos, keičiasi ir kitų pėdos kaulų forma, vyksta jų sąnarių degeneraciniai pokyčiai.  

Nustatoma pagal klinikinius požymius, rentgenologinius požymius (svarbiausias – šokikaulio ir kulnakaulio kampo sumažėjimas priekinėje rentgenogramoje), apskaičiavus kampus tarp tam tikrų kaulų. Aptikus pėdos pokyčius, kūdikiai būtinai turi būti detaliau ištiriami – jų bendra būklė, klubo sąnariai, stuburas. Šleivapėdystei diagnozuoti svarbus Achilo sausgyslės kontraktūra (pritraukimas).  

Iš konservatyvių gydymo metodų gipsavimas pats veiksmingiausias, gipsą dėti galima tuoj pat po gimimo, jis keičiamas kas 5-7 dienos, po 3-5 tokių gipsavimų pastebimas rezultatas. Gipsavimas labai efektyvus atliekant manipuliacinę pėdos redukciją Ponseti metodu. Jei konservatyvus gydymas nepadeda iki galo atitaisyti pėdos deformacijos arba ji atsinaujina, tokiu atveju taikomas operacinis gydymas – atitaisomi pėdos sąnariai ir jie fiksuojami vielomis, gipso tvarstis dedamas 6-ioms savaitėms, leidžiama minti.