Apie ligą
Tai kaulų ar kaulų čiulpų infekcinis uždegimas, kai mikrobai patenka iš išorės (traumos sukelta žaizda, atviras kauulo lūžis, gilus nudegimas, kaulų operacijos) ar atkeliauja krauju iš kitų infekcinių židinių. Dažniausi ligos sukėlėjai – auksinis stafilokokas, E.coli. Kiek rečiau – hemolitiniai streptokokai ir kt. Pagal ligos eigą osteomielitas klasifikuojamas į ūminį ir lėtinį. Pagal ligos priežastį jis skirstomas į potrauminį, hematogeninį, pooperacinį, specifinį (sifilis, vėžys, tuberkuliozė) ir ypatingos formos (Brodie abscesas). Rizikos veiksniai, turintys įtakos ligos išsivystymui: prasta mityba bei imuninės būklė, diabetas, alkoholizmas, kraujodaros sutrikimai.
Trumpai apie simptomus
Pasireiškia lokalus patinimas, skausmas, paraudimas, lokalus raumenų tempimas, negalėjimas atsiremti skaudančia koja. Laboratoriniame kraujo tyrimu nustatomi padidėję uždegiminiai rodikliai – leukocitozė, ENG, CRB.
Diagnostika
Remiamasi anamneze, simptomatika, kraujo tyrime padidėjusiais uždegiminiais rodikliais, punktato (iš pažeidimo paimama tiriamosios medžiagos) mikroskopija, bakterijos kultūros augimo, rentgenografijos/tomografinio tyrimo, radioizotopinio skenavimo, fistulografijos.
Gydymas
Ūmaus hematogeninio osteomielito atveju atliekama kaulo perforacija (pragręžimas), drenuojami (pašalinami) pūliai, skiriami antibiotikai, lašinami skysčiai į veną, skiriami antikoaguliantai. Lėtinio osteomielito metu atliekama sekvestrektomija (pažeisto kaulo pašalinimas), randinių infekuotų kaulinių/minkštųjų audinių radikalus pašalinimas, antibiotikai, oksigenacija, plastika vaskuliarizuotu odos-raumenų lopu.
Ligų paieškos žymos:
osteomielitas
