Aristolochinės rūgšties nefropatija

Aristolochinės rūgšties nefropatija – susirgimas, sukeliantis greitai progresuojančią intersticinę fibrozę (inkstų audinio randėjimą, dėl kurio sutrinka inkstų veikla). Neretai kartu vystosi ir šlapimo organų sistemos vėžiniai susirgimai. Susirgimas pirmą kartą aprašytas 1990 m. Tuo metu per trumpą laiką nemažai jaunų moterų nustatytas sunkus inkstų pažeidimas. Išsiaiškinta, jog jos visos vartojo kiniškas augalinės kilmės liekninančias piliules, savo sudėtyje turinčias aristolochinės rūgšties. Šiais laikais įsivyravusi nuomonė, kad viskas, kas yra natūralu, būtinai turi būti sveika. Augalinės kilmės preaparatai net nelaikomi vaistais, jiems netaikomos tokios griežtos patikros taisyklės. Taip nutiko ir su kiniškomis liekninančiomis piliulėmis. Nustatyta, jog aristolochinė rūgštis, esanti augalų Stephania tetrandra ir Aristolochia sudėtyje, sukelia negrįžtamą inkstų pakenkimą ir skatina vėžio vystymąsi. Nepaisant šios medžiagos vartojimo uždraudimo, ji vis dar gana plačiai paplitusi pasaulyje.  

Ligos pradžioje klinika nežymi. Gali pasireikšti nuovargis, silpnumas. Daliai sergančiųjų būna padidėjęs kraujo spaudimas. Šioje ligos stadijoje nefropatija paprastai nustatoma atsitiktinai (atlikus šlapimo tyrimą pastebimas inkstų funkcijos sutrikimas). Vėliau, kuomet išsivysto paskutinių stadijų inkstų nepakankamumas, atsiranda edemos (tinimai kojose, veide, rankose) dėl skysčių susilaikymo.  

Liga nustatoma visapusiškai ištyrus inkstų veiklą. Atliekamas šlapimo tyrimas (baltymas, gliukozė,leukocitai šlapime), ultragarsinis inkstų tyrimas (sumažėję inkstai), bei inkstų biopsija ir gautos medžiagos ištyrimas (nustatomi ligai būdingi inkstų pažeidimo požymiai).  

Įdomu tai, kad net nutraukus vaisto vartojimą, toliau progresuoja inkstų nepakankamumas. Terminalinio inkstų nepakankamumo metu skiriamos dializės ir transplantuojami inkstai. Taip pat labai svarbus nuolatinis sekimas dėl navikų išsivystymo.