Gaubtinės žarnos divertikuliozė

Anatomiškai visas žarnynas skirstomas į dvi dideles dalis: plonąjį žarnyną ir storąjį žarnyną. Plonąjį žarnyną sudaro dvylikapirštė žarna, į kurią maisto medžiagos patenka iš skrandžio, tuščioji žarna ir klubinė žarna. Storasis žarnynas taip pat sudarytas iš trijų dalių: aklosios žarnos, į kurią pereina klubinė plonoji žarna, gaubtinės ir tiesiosios žarnos. Divertikulai – tai maišo pavidalo žarnos gleivinės išvaržos pro raumeninį žarnos sluoksnį (maišo pavidalo gleivinės įdubimai). Divertikulai būna įvairaus dydžio, dažniausiai iki 1 cm, bet pasitaiko ir didesnių. Divertikuliozė – tai gaubtinėje žarnoje esantys keli ir daugiau divertikulai. Ligos paplitimą nustatyti sunku, kadangi dauguma jos atvejų yra besimptomiai ir aptinkami atsitiktinai. Divertikuliozė paplitusi išsivysčiusiose šalyse ir yra labai susijusi su amžiumi – kuo vyresni žmonės, tuo dažniau nustatomas susirgimas.   Ligos priežastis Manoma, jog gaubtinės žarnos divertikuliozė susijusi su per mažu skaidulinių medžiagų vartojimu. Valgant mažiau skaidulų turintį maistą žarnų turinys būna klampesnis ir jam stumti reikia stipresnių žarnyno raumenų susitraukimų. Divertikulai ima formuotis dėl nuolatinio žarnyno pertempimo.  

Esant divertikuliozei, ji aptinkama atsitiktinai atliekant įvairius virškinimo sistemos tyrimus dėl kitų priežasčių arba atsiradus komplikacijoms (uždegimui ar kraujavimui). Nespecifiniams divertikuliozės pasireiškimo simptomams priskiriama: Pilvo skausmas, sustiprėjantis pavalgius;Pilvo pūtimas;Dažni vidurių užkietėjimo epizodai.  

Pagrindinis gaubtinės žarnos divertikuliozės nustatymo metodas – irigoskopija. Jos metu į storąjį žarnyną suleidžiama specialios kontrastinės medžiagos, kuri išryškina storosios žarnos pakitimus – divertikulus.  

Esant nekomplikuotai žarnų divertikuliozei specialus gydymas neskiriamas. Patariama vengti vidurių užkietėjimo vartojant daugiau skaidulinių medžiagų turinčių maisto produktų, o viduriams užkietėjus siūloma nevartoti vidurius paleidžiančių vaistų.