Prieširdžių plazdėjimas ir virpėjimas

Prieširdžių virpėjimas – tai nereguliarus, paprastai dažnas širdies ritmas, dėl kurio sutrinka normalus kraujo tiekimas organizmui. Prieširdžių virpėjimo metu dvi viršutinės širdies kameros (prieširdžiai) dirba nereguliarai ir chaotiškai, nesuderintai su širdies skilvelių veikla. Ligos metu prieširdžiai normaliai net nesusitraukia, tiesiog virpa raumeninės skaidulos. Patofiziologiškai – į prieširdžius nuolat nenormaliai sklinda elektriniai impulsai. Tai vienas iš dažniausiai pasitaikančių širdies ritmo sutrikimų. Sergamumas didėja kartu su amžiumi, liga nustatoma maždaug 3% 50 m. amžiaus žmonių.   Rizikos faktoriai Tiksli prieširdžių virpėjimo priežastis nėra žinoma, tačiau pastebėta, jog liga dažnesnė vyresnio amžiaus žmonėms, taip pat tiems, kurie jau turi kokią nors širdies ir kraujagyslių sistemos patologiją: padidėjusį kraujospūdį, įgimtas širdies ligas, vožtuvų patologiją, kardiomiopatiją ir kt. Su prieširdžių virpėjimu gali būti susijusios ir tam tikros medicininės būklės: hipertiroidizmas, bronchinė astma, miego apnėja, apsinuodijimas anglies monoksidu. Prieširdžių virpėjimo epizodas gali pasitaikyti išgėrus didelį kiekį alkoholio, energetinių gėrimų, pavartojus narkotinių medžiagų.   Klasifikacija Prieširdžių virpėjimas klasifikuojamas pagal įvairius aspektus, tačiau viena svarbiausių klasifikacijų remiasi ligos trukme, kadangi nuo jos priklauso gydymo taktika. Ūminis  prieširdžių virpėjimas. Jo trukmė mažiau nei 48 val., paprastai trunka iki 24 val.Užsitęsęs prieširdžių virpėjimas. Trunka ilgiau kaip 48 val., bet trumpiau nei 7 paras.Išliekamasis prieširdžių virpėjimas. Trukmė > 7 paros.  

Pagrindinis simptomas varginantis žmones, sergančius prieširdžių virpėjimu – širdies plakimas. Normaliai širdis susitraukia 60-100 kartų per minutę. Virpant prieširdžiams – 140 k./min. Taip pat gali pasireikšti šie požymiai: galvos svaigimas, silpnumas, sumažėjęs kraujo spaudimas, krūtinės skausmas, dusulys. Pasitaiko atvejų, kada žmonės nejaučia jokių ligos simptomų ir ji diagnozuojama tik fizinio ištyrimo metu.  

Vienas pagrindinių diagnostikos metodų – elektrokardiograma. Ja remiantis įvertinamas širdies ritmas. Taip pat gali būti atliekami ir kiti tyrimai: Holterio monitoravimas (širdies ritmo stebėjimas keletą dienų), echokardiografija, kraujo tyrimai.  

Kartais pasireiškia prieširdžių virpėjimo epizodai, kitiems žmonėms nenormalus širdies ritmas būna nuolat. Nors tai nėra gyvybei pavojinga būklė, ją būtina gydyti dėl galimų komplikacijų. Prieširdžiams virpant gali susidaryti kraujo krešuliukai, kurie iš širdies patenka į smegenų ar kitas organizmo kraujagysles, jas užkemša, ištinka insultas ar kurio nors organo infarktas. Pagrindiniai gydymo tikslai: Atsatyti normalų širdies ritmą (tai galima padaryti atlikus medikamentinė ar elektrinę kardioversiją),Trombų susidarymo išvengimas (skiriami kraujo krešėjimą mažinantys vaistai).