Ūminis kvėpavimo nepakankamumas

Kvėpavimo nepakankamumas – tai klinikinis sindromas, kurio metu plaučiai nesugeba normaliai įsotinti kraujo deguonimi ir pašalinti anglies dvideginio.Ūminis kvėpavimo nepakankamumas – gyvybei pavojinga būklė, kuomet plaučių funkcija pradeda blogėti staiga, per kelias valandas ar dienas pasiekia kritinę būklę.   Ligos priežastisŪminio kvėpavimo nepakankamumo sindromas gali išsivystyti daugelio būklių metu. Dažniausiai tai yra įvairūs kvėpavimo sistemos susirgimai: ūmi bronchų obstrukcija, plaučių uždegimas, ūmus respiracinis distreso sindromas. Tačiau ūminis kvėpavimo nepakankamumas gali atsirasti ir esant galvos ar nugaros smegenų pažeidimui (pvz. traumos metu, vartojant nervų sistemą slopinančius vaistus, sergant stablige ir pan.), sergant širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis (po miokardo infarkto, kardiogeninio šoko metu).  

Ūminiam kvėpavimo nepakankamumui būdingi šie simptomai:Žmogus neramus, susijaudinęs,Staiga prasidėjęs dusulys,Padažnėjęs kvėpavimas,Padažnėjęs širdies plakimas,Padidėjęs kraujo spaudimas. Suaktyvėjus širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemos veiklai bandoma kompensuoti deguonies trūkumą organizme. Vėliau, išsekus apsauginiams mechanizmas, kraujo spaudimas labai sumažėja, suretėja kvėpavimas, nebejaučiamas dažnas širdies plakimas.  

Šis sindromas diagnozuojamas remiantis esama klinika, jos vystymosi ypatumais. Atliekamas fizinis ištyrimas. Labai svarbūs laboratoriniai tyrimai: nustatomas parcialinis kraujo dujų slėgis (deguonies, anglies dvideginio), kraujo pH (rūgštingumas). Šio tyrimo duomenys patvirtina nepakankamumo diagnozę. Tačiau gali būti atliekami ir įvairūs instrumentiniai tyrimai, siekiant išsiaiškinti, kas sukėlė susirgimą.  

Pagrindinis gydymo tikslas – sumažinti deguonies trūkumą kraujyje. Tai atliekama skiriant papildomai deguonies per specialią nosies kaniulę, taikant neinvazinę ar dirbtinę plaučių ventiliaciją specialiu aparatu. Metodo pasirinkimas priklauso nuo būklės sunkumo.